Iš Sedos kautynių minėjimo

Kiekvienais  metais spalio 7-ąją minimos  Sedos kautynės,  kurios vyko prieš 73 metus. Ir šiemet Sedos kautynių paminėjimas tradiciškai prasidėjo šv. Mišiomis Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o baigėsi žuvusiųjų pagerbimu senosiose Sedos karių kapinaitėse.

Mylėkime savo gimtąjį kraštą

Šv. Mišias aukojęs Sedos parapijos klebonas Modestas Ramanauskas nuoširdžiai pasveikino gausiai susirinkusius į Dievo namus sediškius, Mažeikių šaulius ir kitus tikinčiuosius. „Spalio 7-oji – istorinė diena, kuri kasmet primena mums, kad prieš daugelį metų saujelė Lietuvos patriotų stojo į kovą su nepalyginamai didesne priešo armija. Vardan žuvusiųjų stenkimės ypatingai pažinti savo gimtąjį kraštą ir mylėkime jį, nes be praeities nebūtų ateities. Šiandieną visų mūsų akys krypsta į jaunuosius tautiečius, kad niekada nepavargtų būti patriotai savo krašto, Tėvynės“, – kalbėjo kun. R. Ramanauskas.

Prie paminklo žuvusiems kariams padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Sedos seniūnijos seniūnės pavaduotoja Nijolė Jovaišienė padeklamavo Felikso Bočiūno eiles ir akcentavo, kad turime didžiuotis kautynių dalyvių narsa ir patriotizmu.

Privalome gerbti žuvusiuosius

Mažeikių šaulių kuopos vadas Pranas Trakinis savo pasisakymą pradėjo klausimu: „Kokia Sedos kautynių prasmė?“, ir išsamiai atsakė: „Per pirmąjį okupacijos laikotarpį (iki 1944-ųjų metų) buvo ištremta per 20 tūkstančių lietuvių. Prasidėjus antrajai okupacijai (po 1944-ųjų) pradėjo formuotis partizaninė kova, kuri vis stiprėjo. Tuo pačiu metu įvyko ir Sedos kautynės. Mes tiesiog esame priversti ir turime gerbti tuos, kurie negalvojo apie save, o partizaninių kovų ir Sedos kautynių įvykiai įeis į istoriją.“

Prie paminklo žuvusiems kovotojams kalbėjo ir buvęs Sedos seniūnas Algirdas Grinkevičius. Jo teigimu, prieš keletą metų pas jį buvo atėjęs buvęs Sedos kautynių dalyvis, dabar jau iškeliavęs anapilin Augustas Mylė su prašymu Nausodės kaime pastatyti kokį nors ženklą, kad čia kurį laiką buvo apsistojusi Lietuvos laisvės rinktinė. Nors A. Grinkevičiui buvo kilę įvairių minčių, tačiau jų įgyvendinti jis nebespėjo, todėl buvęs seniūnas dabar kreipėsi į tuos, kurie galėtų tai padaryti.

Jautėsi lyg laidotuvėse

Prie paminklo senosiose Sedos kapinaitėse taip pat buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Nuskambėjus  trimito melodijai, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė Genoveita Gricienė papasakojo sukrečiančią vieno Sedos kautynių dalyvio, rokiškėno Angelo Chmieliausko istoriją. Jo tėvai, susilaukę sūnaus, pavadino jį nepaprastai įdomiu vardu. Kai Angelui buvo vos dveji metukai, žuvo jo tėtis, Duokiškio (miestelis Rokiškio rajone) vargonininkas. Mama viena užaugino jį ir seserį Almutę. Kai Angelas buvo jau studentas, prasidėję neramumai pašaukė jaunuolį ginti Tėvynės. Sedos kautynėse A. Chmieliauskas žuvo ir buvo palaidotas su kitais žuvusiaisiais Sedos kapinaitėse. Motina iki pat savo mirties nežinojo, kur palaidotas jos sūnus. Tik po kurio laiko, G. Gricienei pradėjus domėtis Sedos kautynių dalyvių likimais, Angelo artimieji, sužinoję, kur palaidotas sūnus, paprašė atsiųsti žemės saują nuo Angelo kapo. „Buvo prieš pat Vėlines. Prakrapščiau sniegą, supyliau žemę į maišelį  ir nuėjusi į paštą išsiunčiau. Jausmas buvo toks, tarsi būčiau pabuvojusi  laidotuvėse. O ten, Rokiškyje, ant motinos kapo buvo išpilta ir žemės sauja nuo Sedoje palaidoto jos sūnaus kapo“, – jaudinančią istoriją papasakojo G. Gricienė.

Taip pat kapinaitėse tuos laikus prisiminė ir Jadvyga Bičkuvienė, buvusi Mažeikių Sąjūdžio pirmininkė, buvusio 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio ir buvusio Sedos kautynių dalyvio Ildifonso Bičkaus našlė.

Mažeikių šaulių kuopos šauliai tradiciškai iššovė tris salves: už Lietuvą Tėvynę, už Sedą ir už Sedos kautynes ir jos dalyvius. Sedos kautynių minėjime dalyvavo Sedos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“, minėjimą vedė Gediminas Jokubauskas, kuris labai nuoširdžiai padėkojo visiems dalyvavusiems ir priminė, kad mes patys kuriame istoriją.

Valerija KVEDARAITĖ